Jūra

Published on 7 March 2020 at 23:16

„Galinga jūra. Didi, beribė, neišmatuota. Visas dangus apgaubia savo mėlyne tavo bangas, o tu, didybės pilna, alsuoji tyliai ir ramiai, nes žinai, kad nėra ribų tavo galiai, tavo didybei, tavo būtis begalinė. Didi, galinga, puiki jūra! Naktį į tave žiūri pusė pasaulio, tolimos saulės tavo gelmėse skandina savo mirkčiojantį, paslaptingą miegūstą žvilgsnį, o tu, amžinoji milžinų karaliene, alsuoji ramiai ir tyliai, nes žinai, jog viena esi, ir niekas tau ne valdovas.
Tu raukaisi, mėlyname tavo veide tartum nepasitenkinimas. Tu raukaisi? Nejau tai rūstybė būtų? Kas drįstų, o nesuvokiama begalinėj didybėj jūra, kas drįstų prieš tave stoti?
Ir ėjo iš jūros atsakymas, tyliai ūždamas, supdamas kranto žoles, kurios linguodamos kuždėjo: tai vėjas, vėjas, vėjas.
Menkysta vėjas – trumpalaike tvermė, vėjas benamis valkata, nykstąs, bespalvis, kuris staugdamas kaip niekingas šakalas bėga be tikslo, miškus niokodamas, dulkėse nardydamas, gaisrus įpūsdamas, senus kapinių kryžius griaudamas, vargšes trobeles draskydamas.
Lenkiasi jam liauni gluosniai, o kuklios gėlelės net prie žemės glaudžiasi, pabūgusios jo pykčio. Jos silpnutės ir menkos.
O tu raukais ir rūstinies, amžinoji milžinų karaliene, kuri ilsiesi tūkstančius amžių nušviesta mirksinčių Visatos saulių, visad šalta ir rami, tu nerimauji.
Ar todėl, kad tavo bangos nebe tavo valdžioj?
Vėjas jau valdo jas ir gena prieš save kaip avelių kaimenę. Žiurėk, žiurėk, kaip visos noriai bėga su vėju, visos aliai vieną, o yra jų milijonai ir vis daugiau randasi. Sulaikyk nors vieną pavaldinę, karaliene.
Kokia baisi gauja! Nuo horizonto iki horizonto bangos, bangos, bangos…
Žiurėk, tavo milžinai keliasi, bet jau ir jie nebe tavo valdžioje. Tu putoji, didžioji jūra!
Vėjas joms liepė sutrupinti uolas už šimtų mylių ir jos bėga pasitikėdamos, kaukdamos, ir daužo savo silpnas krūtines į šaltą akmenį ir žūva; naujos eilės kyla ir taip pat žūva.
Vėjas atgena vis naujas gaujas, galop įkyri jam ir viską metęs lekia tolyn švilpdamas.
O tu putoji, jūra, esi didi ir bejėgė.
Vėjo jau seniai nebėra. Tu rankioji savo bangas, savo liekanas, vargiai sulaikai jas ir graudžiai skundiesi, kaip vaikas. Ko skundiesi, jūra?
Ar tau gaila veikliųjų tavo bangų, iš kurių liko tik truputis putų ir nieko daugiau ?
Nesigailėk jų! Vėl ateis laikas, ir papūs vėjas, iš kito krašto pakils naujos bangos, vėjas nugins jas kur panorėjęs, ir tąsyk nestokos veiklių milžinų, iš kurių vėl teliks truputis putų, ir nieko daugiau.“

Tai yra Mikalojaus Konstantino Čiurlionio poezija „Jūra“ bei ištrauka iš simfoninės poemos "Jūra". Visą kūrinį galite išgirsti paspaudę ČIA.

Mikalojus Konstantinas Čiurlionis – kompozitorius, dailininkas, fotografas, kultūros veikėjas, rašytojas, publicistas, menininkas, turėjęs beribę fantaziją, unikalus visose meno srityse, inspiravęs daugybę kitų menininkų, visuomenės veikėjų. Jo kūryba – neišsemiamas lobynas!


MuMok – pažinkime meną kartu!


«   »

Add comment

Comments

There are no comments yet.